2017/06/12

SUGRĮŽTUVĖS ARBA KUR AŠ BUVAU DINGUSI



Pusmetis. Beveik tiek laiko praėjo nuo tada, kai paskutinį kartą rašiau bloge. Ir kiek kartų aš per tą pusmetį kėliausi iš lovos su mintimi "viskas, šiandien jau TIKRAI rašysiu" ir leidau valandas sėdėdama priešais tuščią kompiuterio ekraną. Man, nuo neatmenamų laikų gyvenančiai iš rašymo, nežinoti, ką rašyti - svetimas jausmas. Juk jei reikėdavo, ir per naktis, ir apie dalykus, su kuriais susiduriu pirmą kartą rašydavau ir parašydavau. O čia - nė vieno žodžio.  Nepakeliamai sunku buvo akis į akį susidurti su faktu, kad aš kažko negaliu. To, kas metų metus mane džiugino, įkvėpė, dėl ko aukodavau visą savo laisvalaikį. Todėl kuo toliau, tuo labiau rašymo blogui vengiau. 

Bėgo savaitės, mėnėsiai, pašto dėžutėje kaupėsi laiškai su kvietimais į renginius, susitikimus, projektus ar tiesiog klausimus, kur aš pradingau. "Facebook'as" nustojo siūlyti atnaujinti būseną. Ant komodos vienas po kito rikiavosi nepraplėšti maišeliai su grožio naujienomis ir kaskart į juos pažvelgus jausdavau tik priekaištus. Nustojau dažytis, domėtis naujienomis,  viską vainikavo ūmus akių uždegimas, dėl kurio porą mėnesių atrodžiau lyg verkdama kiaurą parą. Vengiau klausimų apie blogą, turėjau išmokusi "maldelę", kurią pakartodavau kiekvienam klausiančiam. Ir visą tą laiką nesupratau, kas vyksta. 

Aplinkiniai tai vadino "mūzos paieškomis", "pauze", "idėjų generavimu" ir kuo tik nori, bet nė vienas jų nebuvo teisus. Aš tiesiog pamečiau save. Turėjau daugybę pareigų, etikečių, bet tas tikrasis "aš" buvo kažkur giliai nugrūstas. Paprasčiausiai išsisėmiau. Pervargau. Gyvenau be atostogų ir prabangos nebūti "online". Važiavau beveik tuščiu baku, kol vieną dieną sustojau tuščioje dykynėje. Pusmečiui.





Dingimas iš blogo tebuvo ledkalnio viršūnė. Mane ėmė persekioti jausmas, kad einu ne tuo keliu, priimu nenuoširdžius sprendimus ir paprasčiausiai nustūmiau save ir savo nuojautą į paskutinę vietą. Šita "krizė" palietė viską: mano darbą, asmeninį gyvenimą, sveikatą, santykius, norus, tikslus, siekius ir supratau, kad jei dar bent minutę tupėsiu šitoje pelkėje, gali būti, kad taip ir nuskęsiu. Kalbėjau su daugybe žmonių, bandžiau suprasti, kaip sau padėti. Visi tie pokalbiai turėjo vieną neišvengiamą vardiklį - atėjo metas pasirinkti. Priimti sprendimus, kuriems jau seniai praėjo galiojimo laikas. 


Pasirinkau palikti "Panelę". Kurdama žurnalą, kurio vyriausiaja redaktore buvau dvejus metus, patyriau tikrai nuostabių akimirkų, susirinkau neįkainojamas gyvenimo pamokas, sutikau tūkstančius nuostabių žmonių, išbandžiau save netikėčiausiose situacijose, bet laikui bėgant supratau, kad man visgi reikia ir kitokių dalykų. Privalėjau sustoti ir duoti sau laiko ne tik pagalvoti, bet paprasčiausiai pakvėpuoti. Esu jauna, ruošiuosi gyventi dar ilgą ir laimingą gyvenimą, sukurti daugybę nuostabių dalykų, todėl privalau dabar pat savimi pasirūpinti. 


Kiek save atsimenu, visuomet turėjau planą A,B,C ir t.t. Mane vijo nerimas, o kas, jei kažkas nutiks - privalau būti viskam pasiruošusi! Ir jei tik būčiau anksčiau žinojusi, kas gi nutinka, kai tiesiog leidi sau būti ir dairytis. Kai leidi sau atrasti, pamąstyti, o kartais - tiesiog ramiai palūkuriuoti. Ir likimas pasirūpina, kad atsirastum ten, kur tavo vieta.

Buvau beveik tikrąja to žodžio prasme įmesta atgal į savo taip mylėtą grožio pasaulį. Kvietimai, kurių nebegalėjau atsisakyti, projektai, kurie per daug įdomūs, kad ilgai svarstyčiau, prašymai sušukuoti, padaryti makiažą, atlikti kosmetinės reviziją - taip nejučia pagavau save vėl savose rogėse. Prisiminiau, ką reiškia nekantrauti, atrasti, išmokti kažką naujo ir būti ta tarpininke, kuri iš pažiūros sudėtingą grožio pasaulį perpasakoja visiems suprantama kalba. Ir sulig kiekvienu pagaliau atsakytu laišku ir žinute jaučiau, kad ateina metas grįžti ten, kur viskas ir prasidėjo, į blogą. Nežinau, kur nuves šis naujas etapas. Tačiau esu tikra, kad iš širdies kartu pasilinksminsim.



Ačiū, kad taip kantriai laukėt. Pasiilgau!









Komentarų nėra:

Rašyti komentarą